Vieni tėvai vaikus lavina pasikliaudami savo intuicija. Kiti tėvai skaito metodinę literatūrą, domisi, kad galėtų duoti daugiau. Šio tinklaraščio tikslas - padėti mamytėms ir tėveliams, kurie augina ikimokyklinio amžiaus vaikus namuose.
Kodėl tokie svarbūs pirmieji metai?
Įvairių sričių specialistai tvirtina: vaikų patirtis per pirmuosius 3-5 gyvenimo metus turi didžiulės įtakos tam, kaip vaikas save vertins, kokie bus jo santykiai su kitais žmonėmis, kaip vaikas gebės pažinti pasaulį. Ikimokyklinis laikotarpis tiek vaikams, tiek jų tėvams yra didelių galimybių laikas. Tėvai gali atrasti save tėvystės kelyje, o vaikai, tėvų padedami, gali atrasti nuostabųjį SAVE nuostabiame pasaulyje. Ne pasakoje, o realiame pasaulyje, kuriame labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus.
Vaikų ugdymui reikia krypties
Specialistai teigia, kad ypač ankstyvojo amžiaus (nuo 1 iki 3 metų) vaikų raidos taip paprastai palikti savieigai negalima. Fiziologinių vaiko poreikių tenkinimas (užmigdyti, pamaitinti, nuprausti, pasirūpinti švaria aplinka) nėra pagrindinės tėvų funkcijos. Vaikeliams reikia labai daug: paguodos, šilumos, buvimo ant rankų, saugumo, žaidimų, mokyti bendrauti, mokyti išreikšti jausmus. Sąrašas galėtų būti begalinis. Tačiau daugumai tėvų trūksta sąmoningo suvokimo apie tai, kokią iš tiesų įtaką daro savo vaikams. Kad vaikų auklėjimas prasideda nuo pat gimimo. Dažnai girdžiu pasakymus: nueisi į darželį, ten tave išauklės; nueisi į mokyklą, ten tave išmokys. Svarbu suprasti, kad asmenybės pamatus, ant kurių darželio auklėtojos ir pirmosios mokytojos statys namus, formuoja tėvai. Nuo šio supratimo pasidaro labai aišku, kiek daug tėvai turi duoti savo vaikams. Ir iškyla kitas svarbus klausimas - kaip visa tai duoti?
Aš už TIESIOG GYVENIMĄ SU VAIKAIS
Tai reiškia, kad vaiko vaikystės nereikia paversti mokymusi nuo pat gimimo. Daugiausia laiko reikia skirti žaidimams ir bendravimui. O pačių žaidimų pobūdis gali padaryti ir būtinai padarys savo teigiamą įtaką. Kokybiškas bendravimas yra naudingas. Vardinti spalvas, kai rengiate savo mažylį – labai paprasta, o nauda – labai konkreti. Mano beveik dvejų metų sūnus puikiai skaičiuoja medžius, pravažiuojančias mašinas. Nustebote? Jis ne skaičiais skaičiuoja, bet piršteliu rodo į kiekvieną tos pačios rūšies daiktą ir vietoj skaičių sako „kitas, kitas, kitas“. Net neabejoju, kad kai mokės skaičius, skaičiuos iš tikrųjų. Spontaniškumas – labai svarbus. Jūsų nuoširdumas ir atvirumas – dar svarbiau. Jūsų entuziazmas – neįkainojamas. Dienos ritmas turi būti, bet tik tam, kad vaikas jaustųsi saugiai. O ne tam, kad vaikas būtų įstatytas į kažkokius rėmus. Vaikui reikia laisvės su alternatyvomis, kad jis galėtų parodyti savo potencialius gebėjimus. Aš už protingą laisvę. Siūlykite įvairias veiklas ir stebėkite, kas vaiką sudomino, leiskite pačiam nuspręsti, ką veikti. Būkite jautrūs vaikų poreikiams. Sėkmės. Ir…. Dėkite vaikus kuo giliau į širdį. Tuomet jie niekada neužlips ant galvos ;)
Vaikų poreikiai, kurių negalima ignoruoti
1. Nuolatinis emocinis ryšys. Vaikas turi turėti bent vieną jam svarbų prieraišumo objektą - žmogų, su kuriuo jis jaučiasi saugiai, kuriuo pasitiki. Tai ypač svarbu pirmaisiais gyvenimo metais.
Kai aš nusprendžiau grįžti į savo profesinį pasaulį, galėjau sau tai leisti. Mat mano vyras pasinaudojo vaiko priežiūros atostogomis. Galiu drąsiai teigti, kad vaikui geresnio varianto ir būti negali. Mažylis gyveno sau laimingai su tėčiu namuose, savo saugioje aplinkoje. Jokių svetimų žmonių, kad ir kokie jie geri bebūtų, jam pažinti neteko. Toks stabilus ryšys su vienu ar keliais suaugusiais labai didina vaiko saugumo jausmą, o vėliau ir pasitikėjimą savimi bei aplinkiniu pasauliu.
2. Fizinis saugumas ir priežiūra. Vaiko aplinka ir veikla turi atitikti vaiko poreikius ir jo amžių, aplinkoje neturi būti pavojingų vaikui daiktų arba jie turi būti nepasiekiami. Pvz. kūdikiui iki 9 mėnesių turi būti sudarytos sąlygos siekti daiktų, šliaužti, ropoti, nes tik taip tokio amžiaus vaikas gali pažinti savo artimiausią aplinką. Vis stebiuosi tėvais, kurie augina kūdikius ir būtinai nori išlaikyti stilingus namus. Tai praktiškai neįmanoma, jei vaikui leidžiama augti, vystytis taip, kaip jam reikia. Man pasisekė – mūsų namuose nebuvo jokių baisių baldų su durelėmis, taip pavojingomis mažylių piršteliams. Kai galėdavau palikti savo dar metų neturintį sūnų kambaryje, jausdavausi saugiai, nes žinojau, kad jam nėra pavojų. Tuomet supratau, kodėl mamos taip pavargsta nuo mažylių priežiūros, kurios aš nepajusdavau. Kai paaugęs berniukas pradėjo lakstyti kieme, išmokiau jį atsišaukti į mano kvietimą, kad aš žinočiau, kur jis yra. Sakau jam iš virtuvės: „Augistinai, atsišauk!“ O jis šaukia: „Aaaaaaaaaa“.
3. Įvairi patirtis, veikla, atitinkanti vaiko raidą. Vaiko dienotvarkė turi tenkinti individualius vaiko poreikius, t.y. jei metų vaikas tam tikru laikotarpiu labai entuziastingai nori piešti, nereikia jo versti statyti namus iš kaladėlių. Kaip sako Šalva Amonašvilis, kiekvienas vaiko veiksmas turi tikslą, kuris yra labai svarbus. Reikia mokėti tuos tikslus „perskaityti”. Taip galėsime ne tik atpažinti vaiko gabumus ar talentus jau ankstyvajame amžiuje, bet ir geriau patenkinsime vaiko poreikius. Ypač tuomet, kai vaikai jų negali išsakyti.
Aš pati labai mėgstu su sūnum statyti medinių kaladėlių bokštus. Turiu save labai tvardyti, kad nežaisčiau vietoj vaiko. Bet tai atsiperka. Stebiu vaiko kūrybiškumą, nes jam medinė kaladėlė gali būti ir bokšto dalis, ir važiuojanti mašina, ir maistas pliušiniam katinui. Daviau sūnui pieštuką, tai jis dar medines kaladėles ir apipavidalina taip, kaip jam norisi. Vis stebiuosi, kaip jis atskiria savo piešiamus apskritimus, kurie man yra visi vienodi: vienas apskritimas – obuolys, kitas – ratas, trečias – mašina, ketvirtas – mėnulis. Prisimenu, kai vos ant kojų pastovėdavo, mielai piešdavo ant durų, atsistojęs. Ar žinojote, kad mažyliams toks savo egzistencijos ženklinimas yra labai reikšmingas? Aš žinojau. Todėl paprastu pieštuku, kuris lengvai nusivalo, leidau piešti ant dažytų durų.
4. Ribos, pažįstama aplinka, aplinkinių pripažinimas. Vaikams svarbus priklausomybės tam tikrai bendruomenei jausmas ir ribos bei taisyklės jų pažįstamoje aplinkoje. Svarbu prisiminti, kad taisyklės ir ribos turi būti kuriamos dėl vaikų saugumo, o ne dėl tėvų patogumo. Aš savo sūnui retai ką draudžiu, nes, patikėkite, vaikai iš prigimties yra konstruktyvūs sutvėrimai. Stengiuosi, kad kiekvienas mano „Ne“ turėtų tikrai rimtą priežastį, o ne būtų mano įnoris ar įgeidis. Kai vaikščiodamas neužtvertame kieme sūnytis artėja prie gatvės, griežtu tonu pasakau „Stop“. Pati nustebau, kaip vaikas greitai priprato prie šio nurodymo ir elgiasi kaip gerai išmokytas vilkšunis – tipena kojytėmis vietoje.
Neleisti mažyliui žaisti su akmenukais nėra teisinga: jam ši veikla labai svarbi dėl pirštelių miklinimo (o pastarieji prisideda prie kalbos vystymo), tačiau dėl galimo pavojaus reikia žaisti kartu, prižiūrėti, kad akmenukas nepatektų į burnytę. Kai mano sūnus bandė dėtis akmenukus į burnytę lauke, aš jam parodžiau, kad daug smagiau juos mėtyti į tolį arba nuo tiltelio į upelį.
Padėkime mažylių akytėms
Padėkite vaikučiams susitarti su rega. Kai tik pastebėsite, jog kūdikis fokusuoja akytes ir žiūri į kažką, galite pasiūlyti jam žiūrėti į paveikslėlius. Kai mūsų sūnus buvo vos mėnesio, pripiešėme juodai baltų paveikslėlių ir pakabinome ant sienų. Ten, kur jis pervystomas ar nešiojamas galėjo juos matyti. Esu tikra, kad dauguma tėvelių ir mamyčių galės savo kūdikiams nupiešti juodų dramblių, trikampių, saulių, debesėlių ar tiesiog linksmų veidelių.
Štai čia rasite paveikslėlių pavyzdžių:
Patarimų skrynia: 1 lobis
Ar neišlepins nešiojimas ant rankų?
Mamos dažnai klausia, kiek reikia kūdikius laikyti ant rankų, kad nebūtų per mažai? Arba, kad ne duok Dieve, nebūtų per daug? Gali būti tik per mažai. Mano pozicija tokia: vaiką reikia laikyti ant rankų tiek, kiek jam to reikia. Prisiminkite: kiekvienam vaikui ant tėvų rankų reikia praleisti skirtingą laiką. Šis poreikis individualus ir neperduodamas iš sesutės broliukui ar pan. Mes su vyru niekada „nebėgome” nuo vaiko. Nori būti panešiotas - prašau. Visada sau sakau: vaiko noras turi rimtą priežastį, kurios aš galbūt nesuprantu, bet negaliu ignoruoti to noro. Kokia to pasekmė? Vaikas jaučiasi saugiai, pasitiki mumis ir todėl gali ramiai užsiimti kuo nors vienas, net mums nesant vienoje patalpoje su juo. Aišku, jo amžiui būdingą laiką. Pvz. dar dvejų neturintis vaikas vienas užsiima 30 minučių ir tai yra labai gerai. Kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau jam reikia draugijos. O geriausia kompanija mažyliams – mamytė ir tėvelis.
Savarankiškumo ugdymas – tik po užtektinai dėmesio
Nenorėkite, kad metų vaikas galėtų žaisti valandą ar daugiau vienas. Tai būtų išimtis. Stebiu, kaip ugdosi vaiko savarankiškumas, nes „rankinuku” vaikas būna vis rečiau ir rečiau. Pasiprašo ant rankų svetimoje aplinkoje kol apsipranta, kai pavargsta eiti, kai nusigąsta šuniuko ir kai būna labai mūsų išsiilgęs. Kadangi savo vaikui duodame artumo tiek, kiek jam reikia, jis neišmoko šiuo noru manipuliuoti. Stebiu vaikus, kurie verkia parduotuvėse, nori mamoms ant rankų, o mamos vis neturi laiko. Tuomet parduotuvėje vaiką ištinka mini krizė. Žinoma, o kas jiems daugiau belieka? Namuose - nėr kada pabūti pas mamą, lauke - nėr kada, o parduotuvėje, kur pilna svetimų žmonių - apsipirkimas svarbiau. Stebiu ir savo vaiką, kai dėl darbų per mažai pasimyluoju su juo, jis prašosi ant rankų ir norėtų praleisti ten kokias kelias valandas. Ką tada darau? Imu ant rankų, palieku visus savo darbus ir einu žaisti su juo. Nes tik taip galiu atrasti savo ramybę ir sudaryti sąlygas vaiko ramybei atsirasti. O jei tuo metu yra kokių nors neatidėliotinų darbų, pvz. maisto gaminimas ir niekas be manęs to padaryti negali, tai pastatau kėdę šalia stalviršio ir leidžiu jam stovėti, prilaikydama. Kad tik jis pajustų artumą ir dalyvautų visame kame su manimi. Ir po kurio laiko jis vėl saugiai gali vaidinti savarankišką berniuką.
Nepersistenkite!
Svarbi taisyklė: nenešiokite vaiko tuomet, kai jis neprašo, bet jums labai patogu. Arba bent jau nepiktnaudžiaukite tuo. Pirma ne nauda: darydami už vaiką tai, ką jis gali padaryti pats, Jūs stabdote jo savarankiškumo augimą. Tėvai kartais neša vaiką, nes skuba. O kur Jūs nuskubėsit? Jei vaikas noriai eina pats, bet tai užtrunka ne 5 min., o 25 min., vadinasi, Jūs turite tam skirti daugiau laiko. Per pėsčiųjų perėjas dar lėtai einančius vaikus nešti būtina, kitaip Lietuva paskęstų kamščiuose. Antra ne nauda: jūs manipuliuojate ir mokote to vaiką. Iš vienos pusės norite, kad vaikas būtų savarankiškas, bet iš kitos pusės - ignoruojate jo gebėjimą eiti. Niekas gi negimė mokėdamas bėgioti. Tame mažų vaikų gyvenimo žavesys - jie gyvena lėtai, kad galėtų kuo geriau susipažinti su juos supančiu pasauliu. O dideli žmonės skuba, lekia ir nieko nemato. Kartais net savo mažųjų stebuklėlių.
Originali straipsnio versija publikuota 2009 m. spalio mėn. "Mamos žurnale"
