VAIKŲ PSICHOLOGINIS ATSPARUMAS

Visų tėvų tikslas - užauginti stiprų vaiką: ne tik fiziškai stiprų, bet ir psichologiškai stiprų. Visuomenė klaidingai įsitikinusi, kad asmenybės stiprumą ugdo tam tikri sunkumai, krizės, kitaip tariant, norint būti stipriam, būtinas tam tikras kiekis žiaurios realybės. Kita kraštutinė nuomonė teigia, kad visi vaikai, patyrę tam tikrų negandų vaikystėje yra pasmerkti nepilnavertiškam gyvenimui. Iš tikrųjų yra ne visai taip.

PSICHOLOGINIS ATSPARUMAS PADEDA SĖKMINGAI GYVENTI

Psichologinis atsparumas kaip sugebėjimas atkurti fizines ir dvasines jėgas - (angl. resilience) tai ganėtinai nauja psichologijos mokslų sąvoka, pradėta tyrinėti 1980 metais. Svarbiausias ilgalaikių tyrimų atradimas - vaikai, patiriantys įvairių grėsmių ir negandų NĖRA pasmerkti problemiškam gyvenimui. Tyrimų išvados leidžia teigti, kad neigiamos patirties neigiamos pasekmės gali būti sumažintos ir vaikai gali įgyti gebėjimų, taip reikalingų susidoroti su nepalankiomis aplinkybėmis.
Pasak tyrimų, geras vaiko psichologinis atsparumas priklauso nuo vaiko „lengvo” būdo, tinkamai emocionaliai funkcionuojančios šeimos, gausaus šeimos socialinių partnerių rato (bendraujančios kelios kartos, dėdės, tetos, ir pan.). Tačiau šių dalykų į pasaulį atėję vaikai nepasirenka.

Ugdykite vaiko psichologinį atsparumą. Nuo pat mažų dienų rodykite vaikui, kad gyvenime yra dalykų, kurie nuo jo priklauso. Taip ugdysite savo vaiko efektyvumo suvokimą. Suaugę vis dažniau skundžiasi, kad kam ką nors keisti, jei vis tiek nepakeisi. Aukso vidurys yra idealu. Kaip pasiekti tą aukso vidurį? Pabandykite realiai įsivaizduoti, kas iš tiesų priklauso nuo žmogaus. Ir bus aišku, ką reikia daryti. Kaip skaniau iškepti blynus - priklauso nuo žmogaus. Kaip nepamiršti ko nors - priklauso nuo žmogaus. Kaip gražiai ir tvarkingai atrodyti - priklauso irgi nuo žmogaus. Kaip atlikti užduotį tinkamai - priklauso nuo žmogaus. Net jei ko nors nemoku, galiu sužinoti, kaip ir ką daryti. Nuo žmogaus priklauso jo elgesys ir elgesio pasekmės. Tokiu būdu Dievas, manau, įdavė žmogui visus įrankius, kad jis galėtų gyventi tinkamai.

Vaikams reikia atspindėti jų elgesį. Padarius vaikui daug rašybos klaidų galima pasakyti „Kitą kartą būk atidesnis, peržiūrėk diktantą nuo pradžios iki galo ir pasitikrink“. Reikia vaiką pamokyti, kaip nepalikti klaidų per žioplumą. Kai vaikas žino savo efektyvaus elgesio būdus, jis negali kitaip elgtis. O efektyviai besielgiantis žmogus dažniau sulaukia sėkmės, vadinasi yra labiau patenkintas savimi, vadinasi labiau savimi pasitiki. Susiformuoja gerasis užburtas ratas. Vaikas tampa atsparesnis nesėkmėms. Vadinasi jis atviresnis naujai patirčiai ir gali pasiekti gyvenime daugiau nei bijantys ir nepasitikintys savimi.

Leiskite vaikams spręsti jų sunkumus. Mokykite vaikus spręsti jų pačių sunkumus. Dievas teisingas - dalina sunkumus tokius, kokius galime įveikti. Vaikai, jei moka eiti, vadinasi ir slenksčius gali peržengti. Vaikai, kurie jau moka valgyti savarankiškai, vadinasi gali valgyti patys. Vaikai, kuriems jau reikia draugų, gali patys pakalbinti vaikus ir pakviesti juos žaisti kartu. Vaikus reikia mokyti paprašyti pagalbos. Tik reikia nurodyti, pas ką jie turėtų kreiptis ir kokioje situacijoje. Stebėdami konstruktyvų suaugusiųjų elgesį, vaikai greitai pagauna mintį, kaip efektyviai elgtis. Dauguma pirmokų mokslo metų pradžioje, jei neturėtų liniuotės užduočiai atlikti, prašytų pagalbos mokytojos. Teko stebėti berniuką, kuris matematikos pamokos metu tyliai atsistoja, nueina prie klasės draugo, paprašo liniuotės ir toliau dirba. Va štai šis elgesys yra psichologinio atsparumo požymis: vaikas pats išsprendė savo sunkumą. Savarankiškai.

Džiaukitės savo vaiku ir rodykite tai. Rodykite vaikui, kad jis jums svarbus ir ypatingas. Dauguma tėvų džiaugiasi savo vaikais tik tuomet, kai jie „gerai” elgiasi. Iš tiesų tėvai turėtų mylėti savo vaikus besąlygiškai. Nuo mažų dienų džiaukitės savo vaiku. Pasidžiaukite, kai jis prabunda, nors ir nebaigėte skaityti įdomaus straipsnio ar nespėjote išplauti indų. Vaikui atradus danguje mėnulį pasakykite: „kaip aš tavimi džiaugiuosi, tu toks pastabus”… Nustebinkite savo vaiką bučinukais. Įvyks stebuklas. Vaikas taip pat pradės džiaugtis. Jumis. Savo mama ar tėčiu.

Leiskite vaikams klysti Padarius vaikui klaidą, tiksliai ją įvardinkite ir parodykite, kaip galima daryti geriau. Mažyliai dažnai mėto daiktus į žmones, kai nori juos kviesti kartu žaisti. Ar dėl kitų mums neaiškių priežasčių. Tokioj situacijoj reikėtų pasakyti: „Nori, kad ateičiau kartu piešti? Tai pakviesk ir aš ateisiu. Su pieštukais galima smagiai piešti”. Kai vaikai ima į burnytę akmenis, galima jiems parodyti, ką dar įdomaus įmanoma nuveikti su akmenukais. Pvz. mesti į tolį. Kai vaikai pradeda mokytis, susiduria su sunkumais. Ir tai yra normalu. O iš tėvų dažnai girdi priekaištus: „Tu ką, smegenų neturi?“, „Ir vėl tą patį darai?“, „Nejau nesupranti?”. Jei negalite ramiai reaguoti į vaiko klaidas, pasitraukite nuo vaiko šalin. Tokios replikos labiau kenkia nei padeda. Išlaikykite sveiką protą ir padėkite vaikui. Parodykite, kur yra klaida ir kaip jis gali pats tos klaidos išvengti. Viena mama pasakojo, kad mokydama vaiką sudėties, labai konfliktuodavo su juo. Kai tik mama pasakydavo „blogai suskaičiavai“, vaikas tuoj pat supykdavo. Kaip galima būtų pasielgti kitaip? O gi parodyti vaikui, kaip jis pats gali atrasti klaidą. Sudėties veiksmus paverskime atimties veiksmais ir bus aišku, ar yra klaida, ar nėra. Ir konflikto nėra, ir mokymas vyksta, ir vaikas patenkintas, ir mama rami.

Lavinkite savo ir vaiko empatiją. Empatija - tai yra sugebėjimas įsijausti į kitą žmogų. Negraužkite savęs, jei nesate labai empatiški. Ši savybė, laimei, yra ugdoma. Keista, bet į šį pasaulį visi ateiname labai empatiški. Gaila, kad augdami mes netenkami dalies šio gėrio. Vyresnių vaikučių tėveliams. Jei žinote, kad jūsų mokinukas patiria nesėkmių matematikoje, pasakykite jam: „Aš žinau, kad turi sunkumų su matematika. Yra daug vaikų, kuriems ji sunkiai sekasi. Pabandykime kartu išspręsti užduotis. Gal mums abiems pavyks”. Tik nepaverskite to dar vienu barniu.


Lavinkite vaiko bendravimo įgūdžius. Su mažais vaikais, maždaug nuo trejų metų, galima žaisti vaidmenų žaidimus: mamytė paima vieną pliušinį meškiuką, vaikas gauna antrą pliušinį meškiuką ir meškiukai susipažįsta. Galima sekti pasakas kartu: kiekvienas šeimos narys po sakinį. O mamytė ir tėvelis gali pasakos siužetą sumaniai pakreipti ir pasakyti vaikams žaidimo būdu labai svarbius dalykus. Pvz. ką daryti, kai supyksti, kaip netrenkti, kaip susirasti draugų ir pan. Su vyresniais vaikais, maždaug nuo 5 - 6 metų, galima žiūrėti filmus kartu, juos patarinėti ir pan. Visiems gyvenimo atvejams su vyresniais vaikais (jau mokyklinio amžiaus 11 metų vaikai) rekomenduoju žiūrėti serialą „Dobsono įlanką”. Jei susidūrėte su netektimi, filmas „Bogus” tiks visiems.

Gerbkite vaiką. Bendraukite su vaiku demonstruodami pagarbą jam. Jei jis mažas, tai dar nereiškia, kad nevertas pagarbos. Arba vertas jos mažiau. Dažnai girdžiu žmones sakant, kad vyresnius reikia gerbti, nes jie su patirtimi. Įsitikinusi, jog gerbti reikia ir ką tik gimusius su vienos dienos patirtimi. Reikia išmokti paisyti vaiko poreikių, juos išgirsti, įsiklausyti, gerbti nuomonę, net ir kitokią. Būkite lankstūs. Vaikams reikia šilumos, meilės ir palaikymo, o ne griežtumo. Tėvai, kaip kokio maro bijo, kad vaikai neužliptų ant galvų ir netaptų padėties šeimininkais. Iš tiesų kaip tik meilės stoka yra būdas patekti tėvams ant galvos, o ne į širdį. Priimkite vaikus tokius, kokie jie yra. Vaikai jaučiasi saugūs tik tuomet, kai jų niekas neperdarinėja. Netaisykite to, kas nesugedę.

Vaikų ir tėvų santykių psichologė
Ramunė Želionienė

Straipsnis publikuotas 2009 m MAMOS ŽURNALE. Visos teisės saugomos.