Ar meilės gali būti per daug?

Tik neseniai pastebėjau mielo žmogučio komentarą :) Kadangi klausimas man pasirodė labai svarbus, tai atsakau nauju įrašu. Kad ir kiti pastebėtų, pamąstytų, parašytų...

Dalia,
meilės vaikams per daug nebūna. Tik turime atskirti, kas yra besąlyginė meilė, o kas yra kažkas kitas. Kai mylime savo vaikus be jokių sąlygų, tokios meilės per daug nebus. Tokia meilė ne lepina, ne gadina mūsų mažylių. besąlyginę meilę išreiškiame buvimu su vaiku, bendravimu su juo, jo išklausymu, rūpinimusi juo, mylavimu, saugumo jam suteikimu, jo ašarų pakentimu, pakantumu jo pykčiui...

Besąlyginė meilė - tai kai mylime savo vaikus tokius, kokie jie yra. Netaisome jų, nekoreguojame elgesio, neauklėjame. Stengiamės pažinti juos tikruosius. Kad jie nebijotų būti savimi savo pačių namuose. Nestatome jų į jokius rėmus. Tiesiog gyvename su jais, patys elgdamiesi su meile, elgdamiesi remiantis viengubais standartais.

Esu laiminga mama, nes maždaug nuo 2 metų su trupučiu iš savo mažylio (Augustinuliui dabar 2 metai ir neužilgo 5 mėnesiai) gaunu jo sąmoningus meilės įrodymus man: neprašyti bučkiai, apsikabinimai po zirzaliukų ar ašarėlių, padėkos ir t.t. ir pan. Nemokiau to sūnaus. Tiesiog pati taip darydavau ir darau. Pavargusi pakeliu balsą, tuoj pat atsiprašau ir prašau atleidimo. Uždaučiu ką nors be priežasties, tuoj pat pakeičiu savo nuomonę ir padarau taip, kaip yra iš tikrųjų gerai. Pasiilgusi jo po darbų dienos puolu į glėbį ir būnu su juo tol, kol jam pasidaro pakanka. Tai yra kažkas nepakartojamo, kažkas tokio trapaus, apie ką nesinori skelbti visam pasauliui. Norisi visa tai pasilaikyti sau.

Patikėkit, mūsų vaikams ribų nereikia. Ar kas matė vaiką be ribų? O suaugusįjį? Aš nemačiau. Nebent kalbėtumėme apie žmones su elgesio sutrikimais. Ką reiškia "piešti" vaikams ribas ir nemylėti jų per daug? Jei aš paisau vaiko nuomonės, jis išmoks taip daryti su kitais žmonėmis, visų pirma su manimi. Visa elgesio patirtis ankstyvojoje vaikystėje, šeimos rate, normaliu atveju yra perimama vaiko be jokių papildomų pamokų. Stebiu savo sūnų ir matau, ko nejučiomis jį išmokiau. Suvokiu savo nerealiai didelę atsakomybę prieš jį. Esu jo pirmoji ir svarbiausia mokytoja. Nesureikšminu vien tik šeimos įtakos. Aplinkinis pasaulis taip pat galingas. Bet jei šeima vaikui taps tvirtu pagrindu, autoritetu, ko siekiu ir sieksiu, visos kitos įtakos neturės tokios didelės reikšmės vaiko asmenybei. Tačiau ir prie "pavyzdingo" šeimos elgesio vaikai perima kartais ne visai tai, ko nori tėvai. Toks gyvenimas.

Labai svarbu mylint savo vaikus elgtis nuosekliai. Kad neatsirastų vietos manipuliacijoms. Pvz. aš Augustinui leidžiu žaisti su centais baltais. Turime jų daug daug. Juos išbarsto sūnus po visas grindis, semia ir veža juos su mašinytėmis. Man kartais tas centų pažėrimas nėra labai smagus. Mat rinkti juos tenka po vieną. Būsiu sąžininga ir pasakysiu, kad sūnus visada padeda juos surinkti. Taigi, vieną kartą davusi jam tuos centus, neturiu realios priežasties kitą kartą jų nebeduoti. Tai yra mano nuoseklus elgesys. Nesivadovauju nuotaikomis: gera nuotaika - imk centus, bloga nuotaika - negausi.

Nebijokite mylėti savo vaikų "su kaupu". Tik nekeiskite savo besąlyginės meilės į davimą vietoj jos kažko materialaus. Štai šito iš tiesų gali būti per daug...

Nuoširdžiai,
Ramunė